Išteisinti "Aną Kareniną"

Deborah Turbeville

Neseniai teko žiūrėti filmą „Ana Karenina“ (rež. Joe Wright). Nors filmas pastatytas 2012 metais, niekaip neprisiruošiau pažiūrėti. Iš tikrųjų neturėjau jokio noro, kadangi aplinkiniai kartodavo, jog prastas, su knyga nėra ko ir lyginti. Aišku, niekada negali knygos lyginti su filmu, bet kada knyga tokia stipri, filmas dažniausiai nublanksta. Tačiau neseniai, neturėdama ką veikti, o gal tiksliau nenorėdama nieko veikti, neradau nieko geresnio, kaip užmušti laiką. Tad nusprendžiau pažiūrėti šią meilės istoriją.

Reikia prisipažinti, jog iš pradžių nesupratau, kad vyksta. Kažkokie užkulisiai, veikėjai peržengia vienas duris ir veiksmas pasikeičia. Užtrukau, kol galiausiai supratau, jog viskas vyksta teatre. Pagrindiniai veiksmai vyksta scenoje, nors gal ir ne visada parodoma, jog tai scena. Užkulisiai taip pat vaidina svarbų vaidmenį, visas perėjimas nuo vieno įvykio prie kito. Galiausiai supranti, jog gyvenimas – teatras. Geriausiai ši idėja atsiskleidžia vienoje iš finalinių scenų, kada Ana Karenina grįžta į savo senus namus pasveikinti sūnaus su gimtadieniu. Scena, o joje sūnus, gulintis lovoje, šalia jo Ana. Anos vyras, Aleksejus, stebi žmoną iš žiūrovo pozicijų. Teatras tuščias, vienuma ir kančia.

Aišku, filmo negalime lyginti su knyga. Kai kurios dalys pavaizduotos gan paviršutiniškai, per ne lyg komiškai. Kad ir Konstantino Levino meno istorija. Levas Tolstojus savo darbe skyrė nemažai vietos šio veikėjo išgyvenimams ir abejonėms, o filme visa tai pateikta su komedijos akcentais. Dėl to šiek tiek pikta, juk Konstantinas skaudžiai išgyveno, kai Kitė atstūmė jo pasiūlymą tekėti. O filme visos vyro kančios išgaravo. Lyg nieko nebūtų nutikę. Iš vienos pusės galiu suprasti tokį pasirinkimą – juk scenoje norisi kuo mažiau matyti liūdesį ir kančią.

Filmas – ne knyga. Tačiau dėka šios ekranizacijos galima pažvelgti į kūrinį kitu aspketu. Kalbu ne vien tik apie Levo Tolstojaus kūrybą. Juk labai dažnai mūsų pačių gyvenimas tampa teatru: slepiame jausmus, išgyvenimus, kai norisi verkti, kartais tenka šypsotis. Ir visas ašaras, išlietas užkulisiuose, tenka užmiršti prieš išeinant į sceną.

Deborah Turbeville

P. S.: pasirinkau Deboros Turbeville nuotraukas iliustruoti mintis apie "Aną Kareniną", kadangi šios fotografės kūryba kartais taip pat, mano nuomone, parodo, jog gyvenimas - tik teatras.