Barselonos atspindžiai

Šiandien iš Vilniaus pasiekti Barseloną tapo labai paprasta. Tik trys su puse valandos ir galime mėgautis lengvu, viduržemio jūros klimatu. Tačiau niekada ten nebuvusiems, reikia pasitenkinti įvairiais aprašymais ir miesto nuotraukomis.

Rašytojo Carlos Ruiz Zafon vardas mažai žinomas Lietuvos publikai, na, gal tik tarp knygų mylėtojų būrelio. Aš pati ši autorių atradau prieš metus visai atsitiktinai. Ir kaip gailėjausi supratusi, jog išverstos tik dvi autoriaus knygos į lietuvių kalbą.

„Vėjo šešėlis“ pasakoja apie užmirštų knygų kapines Barselonoje. O tiksliau apie vieną, ypatingą knygą, kuri pakeitė knygos veikėjų likimus. Tad kuo ši knyga ypatinga? Gal tuo, jog kartais iš tikrųjų galima pajusti tikrą vėjo šešėlį puslapiuose, autoriaus frazėse, žodžiuose. Kažkas užburiančio, užvaldančio mintis. Ypač knyga sukelia vaizduotę tiems, kas nors kartą buvo Barselonoje. Gotikos kvartalo mažos gatvelės, visą laiką besislepiančios šešėlyje. Uostas ir šimtai laivų, laukiantys progos pagaliau išplaukti. Mažos aikštės, visiški užkabariai, kur iš tikrųjų galėtų slypėti užmirštų knygų kapinės.

Lietuvių kalba turime ir kitą trilogijos dalį „Angelo žaidimas“, kuri man asmeniškai nublanko prieš „Vėjo šešėlį“, bet vis tik, autorius sugeba įtraukti į knygos veikėjų gyvenimus bei išgyvenimus, nuotykius ir paklydimus. Ir ta pati paslaptinga, svaginanti ir viliojanti Barselona.

Reikia paminėti ir kitą autorę Carmen Laforet, kurios knygoje „Nada“ veiksmas vyksta Barselonoje. Tai jaunos merginos istorija, atvykus į didelį ir nepažįstamą miestą, gyvenant tetos namuose, kuriose niekas jos nelaukė. Atradimai ir praradimai, aistros, skausmas ir šiek tiek meilės. Kitoks, vargingas Barselonos veidas šalia aukštuomenės prabangos.