Kai iškrinta pirmas sniegas, norisi šilumos ir jaukumo. Kartais šaltis prasiskverbia ir iki pat širdies... tada jau nieko nesinori. Vien laukimas padeda išlikti. Vien tik laukti ir tikėtis, jog ateitis atneš ką nors gražaus, ką nors šiltesnio negu turi dabar.
Kartais krintančios snaigės atneša viltį. Jos tiek nedaug, ji tokia menka...ir ištirpsta ant peties lyg snaigė. Tokia trapi, peršviečiama...kad tos vilties būtų daugiau...
 |
| Wolfgang Suschitzky |
 |
| Wolfgang Suschitzky |
ech...ech...Kvepia nostalgija.. Gilus atodūsis, dar gilesnis įkvėpimas, o kartu su juo nauja viltis. Viltis sulaukt naujos pradžios ir atsisveikint su sena pabaiga...
ReplyDelete